Uždraustojo laiko kronikos

José Monteiro išgelbėjo Visatą. Niekas neprisimena.

Po visų realijų susijungimo José pabudo Porte, pasaulyje, kuriame Brunix, jo vaikai, druidai, reptilijos ir visos civilizacijos, kurias jis pažinojo, niekada neegzistavo. Pasmerktas būti vieninteliu savo prisiminimų sergėtoju, jis viską, ką patyrė, pavertė knygų rinkiniu, kurį pasaulis gavo kaip mokslinę fantastiką.

Po daugelio metų į jo duris pasibeldžia slapta vyriausybinė organizacija.

Paslėpta nuo pasaulio, ši agentūra saugo Istoriją per vieną duris, galinčias nunešti jos keliautojus į bet kurią vietą ir akimirką praeityje. Tiesiog pervažiuokite jį galvodami apie kelionės tikslą. Durys yra atsakingos už vietos, kur niekas negali matyti atvykimo, radimą.

Šimtmečius jos agentai neleido karams, sąmokslams ir keliautojams pakeisti žmonijos eigos. Kol pati Istorija pradės keistis.

Juozapui skirtos žinutės šimtmečius pasirodo užantspauduotose vietose. Simbolis Montarion rodomas senuose dokumentuose. Archyvai aprašo įvykius, būtybes ir civilizacijas, kurios egzistuoja tik jo parašytose knygose.

Kažkas ar kažkas keičia praeitį, kad sukurtų įėjimą į šią Visatą.

Užverbuotas, nes yra vienintelis žmogus, galintis atpažinti ištrintos tikrovės žymes, Chosė pradeda keliauti per šimtmečius. Tačiau kiekviena misija atskleidžia daug didesnio plano dalį: visatų sąjungos pašalinta sąmonė keičia istoriją, įvykį po įvykio, kad sukurtų savo kilmę ir užtikrintų, kad šį kartą ji niekada nebus ištrinta.

Ir šis subjektas žino vienintelę kainą, galinčią priversti José išduoti agentūrą. Galimybė susigrąžinti Brunix, jo vaikus ir visus tuos, kuriuos iš jo pavogė Visata.

Praeityje vykstant nematomam karui, José turi nuspręsti, ar apsaugoti pasaulį, pastatytą ant užmaršties, ar paruošti kelią pasmerktos tikrovės sugrįžimui.

Nes praeitis nėra mirusi. Buvo uždrausta egzistuoti.