Netrukus

Milijonais metų prieš imperijas, religijas ir pačios Istorijos atmintį Žemė buvo tik Mėlynasis Pasaulis: tolimas laboratorinis pasaulis, kuriame Spulves vystė projektą, galintį pakeisti visatos likimą.

Genetinių eksperimentų, karinės priežiūros ir gyvybių, su kuriomis elgiamasi kaip su bandymų objektais, apsuptyje netikėta būtybė pakyla prieš savo kūrėjus. Jį vadina Montarion. Jis bus pirmasis.

Išlaisvinęs į nelaisvę paimtus žmones ir nuvedęs juos į laisvę, Montarion tampa daugiau nei bėglys: jis tampa dinastijos pradžia, simboliu ir paslaptimi, kurios tęsinys tęsis tūkstantmečius.

Tuo pat metu Khar’Ka, Spulve karys ir Projekto „Mėlynasis pasaulis“ dalyvis, gauna įsakymą, kuris nulems visą būsimą istoriją: likti Žemėje, stebėti naująją rūšį ir nuspręsti, ar ji verta gyventi.

Įstrigęs tarp ištikimybės savo tautai ir Montarion sukeltos nerimasties, Khar’Ka stebi žmonijos gimimą, neįmanomos palikimo pėdsaką ir pirmąjį žingsnį slaptiesiems, kurie vieną dieną ves prie vardo José Monteiro.

Pirmasis Montarion: Tamsi žmonijos kilmė epiniu mastu atskleidžia tikrąją žmonijos kilmę, Montarion mito gimimą ir pirmąjį žingsnį sargo, kuris gerokai vėliau saugos pasaulio likimą.

José Monteiro pasakė „taip“.

Tris kartus. Ir pirmą kartą nuo Didžiųjų ciklų pradžios visatos iš tikrųjų pradėjo suartėti.

Iki Sąjungos liko vieneri metai.

Milijonai realybių dabar krypsta į vieną tikslą. Pasauliai išnyks. Istorijų nebebus. Ištisos civilizacijos bus ištrintos.

Bet žmonija išliks. Ar bent visi tuo tikėjo.

Visatoje, toli nuo tos, kurioje José Monteiro ištarė tris „taip“, egzistuoja Žemė, nepanaši į jokią kitą.

Žemė, kuri išliks.

Kai prasideda konvergencija, planeta atsibunda tiesai, kurios nežino jokia civilizacija: tarp begalinių Žemės versijų, pasklidusių po visatas, ji bus ta, kuri tarnaus kaip inkaras prie Vienos Visatos Žemės.

Ir su šiuo apreiškimu ateina kitas.

Kad žmonija galėtų kirsti Sąjungą, bent vienas žmogus iš tos Žemės turės likti gyvas, kai baigsis konvergencija.

Jei paskutinis miršta... su juo išnyks nesuskaičiuojama daugybė kitų visatų humanitarinių mokslų.

Žemė stebi rūšis, kurios gimė jos paviršiuje.

Karai. Išnykimai. Užteršti vandenynai. Sunaikinti miškai. Pakitusi atmosfera.

Tūkstančiai metų smurto prieš patį pasaulį, dėl kurio gyvenimas tapo įmanomas.

Ir priimk sprendimą.

Žmonija nepateks į naująją Visatą.

Tada prasideda didžiausias karas, su kuriuo kada nors susidūrė žmonių rūšis.

Nėra priešo armijos. Nėra planetos, į kurią būtų galima pabėgti. Nėra ginklo, galinčio nužudyti priešininką.

Nes priešas yra žemė po tavo kojomis. Vandenynai. Atmosfera. Klimatas. Pati Žemė.

Kai milijardai žmonių išnyksta, José Monteiro pradeda suprasti, kad katastrofos nėra nelaimingi atsitikimai.

Planeta juos medžioja.

Ir jis turi tik vieną tikslą: sumažinti žmonių skaičių iki nulio prieš Sąjungą.

José ir Alberto įtraukiami į karą, kuriame laimėti nereiškia nugalėti Žemę. Tai tiesiog reiškia tai išgyventi.

Vieni metai. Tada mėnesius. Savaitės. Dienos. Valandos.

Žmonija artėja prie pabaigos, nes daugybė visatų juda link konvergencijos.

Ir kai liks tik keli žmonės, iškils klausimas, kurio niekas niekada nemanė, kad turės atsakyti:

kas bus paskutinis?

Juozapas? Alberto? Kas nors kitas?

Galbūt niekas nežino.

Nes išgelbėti visą žmoniją... pakanka vienam žmogui tęsti kvėpavimą, kai visatos tampa viena.

Dievas stebėjo žmoniją amžinybę.

Ne tik viena Žmonija. Visi.

Begalinės Žemės. Milijardai civilizacijų. Nesuskaičiuojama daugybė visatų, gimusių iš globėjo Montarion istorijų.

Pasauliai pasikeitė. Šimtmečiai pasikeitė. Istorijos pasikeitė.

Tačiau žmonės kartojosi.

Karas. Neapykanta. Godumas. Užkariavimas. Atšaukimas.

Pasaulis po pasaulio žmonija augo, dominavo ją sukūrusioje planetoje ir galiausiai savo konfliktus perkėlė į žvaigždes.

Kol Dievas nepadarys išvados.

Žmonija nebuvo eksperimentas, suklydęs.

Tai buvo maras, išplitęs per pačią kūrybą.

Ir paskelbė nuosprendį.

Žmonių rūšis būtų ištrinta.

Ne iš Žemės. Ne iš Visatos. Iš visų.

Kai pirmieji humanitariniai mokslai pradeda tiesiog nustoti egzistuoti, skirtingos José Monteiro versijos jaučia tai, ko nė vienas iš jų neturėtų jausti: kitos jų dalys nyksta.

Kareiviai. Karaliai. Mokslininkai. Nusikaltėliai. Rašytojai. Vyrai, kurie išgelbėjo žmoniją. Vyrai, kuriems nepavyko. Ir Josés, kuris tapo būtent tuo, kuo jie prisiekė kovoti.

Pirmą kartą José Monteiro versijos iš tikrovės, kuri niekada neturėtų susitikti, turės kovoti viena šalia kitos.

Tačiau ne visi nori sustabdyti Dievą. Kai kurie mano, kad Jis teisus.

Ir kai karas pradeda skaldyti pačius Josésus, atrandama dar viena negalimybė.

Visose šiose realybėse yra ir Alberto.

Dievas sukūrė Multivisatą. „The Guardian“ sukūrė istorijas, galinčias tapti pasauliais.

Dabar šių istorijų būtybės turės atsakyti į klausimą, galintį nulemti visos egzistencijos ateitį:

Jei Dievas sukūrė gyvybės galimybę, ar jis taip pat turi teisę nuspręsti, kada rūšis netenka teisės egzistuoti?

Karas už žmoniją Žemėje nebebus vyksta.

Ji bus kovojama su savo Kūrėju.

Po „Paskutinis šešėlių aidas: pelenai ir kraujas“ įvykių prasideda konfrontacija tarp José Monteiro ir Alberto Costa – Azarado – vaikų. Dirbtinis intelektas įgyja galią ir, susiskaldę, vaikai ruošiasi karui.

Dar gerokai prieš žmonių iškilimą visatos gelmėse susikirto dvi galingos rasės: paslaptingoji Spulves ir valdingi reptilijos. Tai, kas prasidėjo kaip tyrinėjimų ir smalsumo susitikimas, greitai virto neišvengiamu konfliktu. Šioje trilogijoje atskleidžiamos protėvių neapykantos tarp šių rūšių kilmė, taiką žadėjęs paktas... ir kraujas, užantspaudavęs jų pabaigą. Čia prasideda istorija, pradėjusi senovės karą.

Prieš karus tarp žmonių ir mašinų, prieš karus tarp žmonių ir ateivių, buvo Marsas. Planeta, kurioje gyvena įspūdingų milžinų, senovės paslapčių sergėtojų rasė. Tačiau taika buvo nutraukta, kai atvyko reptilijos, negailestingi strategai, ieškantys valdžios ir dominavimo.

Šioje knygoje aprašomas didžiulis tarpplanetinis susidūrimas: žiaurus roplių puolimas Marse, beviltiškas kolosų pasipriešinimas ir konflikto pradžia. Istorija apie išdavystę, sunaikinimą ir kilmę, kai susirėmė milžinai ir ropliai, o galaktika niekada nebuvo tokia pati.

José Monteiro išgelbėjo Visatą. Niekas neprisimena.

Po visų realijų susijungimo José pabudo Porte, pasaulyje, kuriame Brunix, jo vaikai, druidai, reptilijos ir visos civilizacijos, kurias jis pažinojo, niekada neegzistavo. Pasmerktas būti vieninteliu savo prisiminimų sergėtoju, jis viską, ką patyrė, pavertė knygų rinkiniu, kurį pasaulis gavo kaip mokslinę fantastiką.

Po daugelio metų į jo duris pasibeldžia slapta vyriausybinė organizacija.

Paslėpta nuo pasaulio, ši agentūra saugo Istoriją per vieną duris, galinčias nunešti jos keliautojus į bet kurią vietą ir akimirką praeityje. Tiesiog pervažiuokite jį galvodami apie kelionės tikslą. Durys yra atsakingos už vietos, kur niekas negali matyti atvykimo, radimą.

Šimtmečius jos agentai neleido karams, sąmokslams ir keliautojams pakeisti žmonijos eigos. Kol pati Istorija pradės keistis.

Juozapui skirtos žinutės šimtmečius pasirodo užantspauduotose vietose. Simbolis Montarion rodomas senuose dokumentuose. Archyvai aprašo įvykius, būtybes ir civilizacijas, kurios egzistuoja tik jo parašytose knygose.

Kažkas ar kažkas keičia praeitį, kad sukurtų įėjimą į šią Visatą.

Užverbuotas, nes yra vienintelis žmogus, galintis atpažinti ištrintos tikrovės žymes, Chosė pradeda keliauti per šimtmečius. Tačiau kiekviena misija atskleidžia daug didesnio plano dalį: visatų sąjungos pašalinta sąmonė keičia istoriją, įvykį po įvykio, kad sukurtų savo kilmę ir užtikrintų, kad šį kartą ji niekada nebus ištrinta.

Ir šis subjektas žino vienintelę kainą, galinčią priversti José išduoti agentūrą. Galimybė susigrąžinti Brunix, jo vaikus ir visus tuos, kuriuos iš jo pavogė Visata.

Praeityje vykstant nematomam karui, José turi nuspręsti, ar apsaugoti pasaulį, pastatytą ant užmaršties, ar paruošti kelią pasmerktos tikrovės sugrįžimui.

Nes praeitis nėra mirusi. Buvo uždrausta egzistuoti.

José Monteiro pasiekė tai, ko Montarion nebuvo pasiekęs nuo Didžiųjų ciklų pradžios. Jis derėjosi su pačia Visata.

Jis atsisakė tapti imperatoriumi, užkirto kelią realijų konvergencijai ir sunaikino dirbtinio intelekto sėklas, kurios sukeltų įpėdinių karą. Pirmą kartą ateitis neberašoma. Tačiau laisvė turėjo savo kainą.

Pagal susitarimą, kai jų vaikams sukaks dvidešimt, jie bus pašaukti į Visatos centrą. Gabrielius ir Danielius gautų prieigą prie devynių Tarybos civilizacijų sukauptų žinių ir nustotų biologiškai senti.

Jie nebūtų nemirtingi. Jie nesirgtų ir nepasentų, bet galėjo mirti. Jie gali būti nužudyti. Ir joks pirminis įstatymas nepasmerktų rūšies, atsakingos už jos mirtį.

Jų misija būtų rasti tai, ko nei Taryba, nei druidai, nei pati Visata niekada neatrado: būdą stabilizuoti visas visatas, nepriverčiant jų susilieti į vieną tikrovę.

Po dvidešimties metų sulaukia skambučio.

Sofijos parengti per Spulvės mokslą, Visatos istoriją, strategiją, filosofiją ir kovą, abu broliai į Tarybą patenka kaip laisvi žmonės. Jie turės dalyvauti tik kartą per metus ir galės kurti savo gyvenimą. Tačiau visatos tebėra sužeistos.

Ryšiai tarp realybių nyksta ir ateis laikas, kai jokia sąjunga, sprendimas ar auka negalės jų išgelbėti.

Tarybos archyvuose Gabrielius ir Danielius atranda, kad atsakymas gali slypėti išvadoje, kurią jie padarė vaikystėje: portalas tikrai neperkelia žmogaus erdvėje. Įtikina Visatą, kad ji jau kitoje pusėje.

Jei įmanoma įtikinti Visatą, kad žmogus priklauso kažkur kitur, galbūt įmanoma priversti milijonus visatų atpažinti viena kitą kaip tos pačios sistemos dalis, jų nesunaikinant ir nesujungiant.

Norėdami įrodyti šią teoriją, broliai turės kirsti sienas, kurių jokia civilizacija niekada neperžengė, nepaisyti pagrindinių egzistencijos dėsnių ir išgyventi tuos, kurie teikia pirmenybę žinomam sprendimui, o ne neįmanomai vilčiai.

Tačiau laikas, kuris nustojo praeiti per jų kūnus, ir toliau ims žmonių, kuriuos jie myli.

Ir kai Gabrielius ir Danielius pradės ginti skirtingus kelius, siekdami išsaugoti egzistavimą, jie supras, kad didžiausias pavojus gali būti ne mirštančiose visatose. Tai gali būti tarp judviejų.

José Monteiro sulaužė pranašystę. Dabar jų vaikai turės įrodyti, kad ateitis be likimo nusipelno išlikti.

Jis padėjo sukurti žmoniją, kad laimėtų karą. Milijonus metų ji tapo vienintele jos globėja.

Kai Spulves palieka Mėlynąjį pasaulį, Khar’Ka gauna paskutinę misiją: likti Žemėje, stebėti naujų rūšių evoliuciją ir perspėti savo žmones, jei žmonės taps grėsme. Draudžiama kištis, jis turi įveikti tūkstantmečius pakabos kamerose, pabudęs tik tam, kad įvertintų eksperimento eigą.

Tačiau nuo pirmojo pabudimo Khar’Ka supranta, kad kažkas negerai.

Žmonės ne tik išgyveno, bet ir pradėjo plisti po planetą. Tarp jų teka kraujas Montarion, keistos būtybės, kuri išlaisvino pirmuosius kalinius iš Spulves laboratorijų ir paskelbė apie sugrįžimą tą, kuris jam davė vardą. Kuo daugiau Khar’Ka tyrinėja šią giminę, tuo daugiau jis randa įvykių, kurių neturėtų būti: simbolių, įrašytų prieš juos sukūrusias civilizacijas, žinutes, parašytas kalbomis, kurios dar gims, ir pranašysčių, kurios, atrodo, žino ateitį.

Per amžius Khar’Ka yra civilizacijų gimimo ir žlugimo liudininkas. Pamatykite, kaip lankytojai iš žvaigždžių prisistato kaip dievai, žmonių imperijos, paverstos nežemiškų karų instrumentais, ir paslėptos jėgos, kovojančios dėl dominavimo Žemėje. Negalėdamas likti abejingas, jis pradeda pažeidinėti Spulves įsakymus, saugodamas žmones, naikindamas slaptas armijas ir trindamas iš istorijos pėdsakus tų, kurie siekė pavergti žmoniją.

Tačiau kiekvienas įsikišimas priartina jį prie to, ko jis labiausiai bijo: tapti išdaviku savo žmonių akyse.

Po šimtmečių tarp majų Khar’Ka randa akmenį, senesnį nei bet kuri žinoma kelionė laiku. Ant jo parašyta neįmanomas pavadinimas: José Monteiro. Žmogaus vardas, parašytas gerokai prieš Portugaliją, egzistavo portugalų kalba arba pasaulis, kuriame jis gims.

Atradimas pradeda paieškas, kurios apims žemynus ir tūkstantmečius. Žmonių slaptosios draugijos tampa Khar’Ka žinių paveldėtojomis. Kai kurie prisiekia apsaugoti Montarion pranašystę; kiti mano, kad José bus atsakingas už Visatos pabaigą ir siekia užkirsti kelią jo gimimui. Tuo tarpu seni priešai grįžta, netikri dievai atgauna jėgas ir Spulves pradeda įtarti, kad jų sargybinis nebėra stebėtojas.

Kai žmonija įžengia į karų, mašinų ir ginklų, galinčių sunaikinti planetą, šimtmetį, Khar’Ka susiduria su didžiausia abejone: ar rūšys, kurias ji saugojo milijonus metų, tikrai nusipelno išlikti?

Atsakymas ateis, kai kūrėjai grįš į Mėlynąjį pasaulį užbaigti žmonijos pradžioje pradėtą ​​bandymą. Susidūrę su išnaikinimo grėsme, paslapčių paveldėtojai ieško vyro, kurio vardas peržengė laiką, o Khar’Ka atranda, kad Montarion niekada nebuvo tik kraujo linija.

Tai ciklas. O José Monteiro yra įvykis, kuriam ruošėsi visa Istorija.

Susidūręs tarp ištikimybės savo žmonėms ir meilės rūšims, kurias matė augdamas, Khar’Ka turės sulaužyti priesaiką, dėl kurios jis buvo Žemės belaisvis, ir padaryti paskutinį pasirinkimą: perduoti Žmoniją jos kūrėjams arba pradėti karą, galintį pasmerkti visas civilizacijas, kurias jis prisiekė saugoti.

Nes Khar’Ka buvo paliktas Žemėje, kad nuspręstų, kada žmonija turėtų mirti. Tačiau jo kūrėjai niekada neįsivaizdavo, kad jis išmoks ja tikėti.

Jis padėjo sukurti žmoniją, kad laimėtų karą. Milijonus metų ji tapo vienintele jos globėja.

Kai Spulves palieka Mėlynąjį pasaulį, Khar’Ka gauna paskutinę misiją: likti Žemėje, stebėti naujų rūšių evoliuciją ir perspėti savo žmones, jei žmonės taps grėsme. Draudžiama kištis, jis turi įveikti tūkstantmečius pakabos kamerose, pabudęs tik tam, kad įvertintų eksperimento eigą.

Tačiau nuo pirmojo pabudimo Khar’Ka supranta, kad kažkas negerai.

Žmonės ne tik išgyveno, bet ir pradėjo plisti po planetą. Tarp jų teka kraujas Montarion, keistos būtybės, kuri išlaisvino pirmuosius kalinius iš Spulves laboratorijų ir paskelbė apie sugrįžimą tą, kuris jam davė vardą. Kuo daugiau Khar’Ka tyrinėja šią giminę, tuo daugiau jis randa įvykių, kurių neturėtų būti: simbolių, įrašytų prieš juos sukūrusias civilizacijas, žinutes, parašytas kalbomis, kurios dar gims, ir pranašysčių, kurios, atrodo, žino ateitį.

Per amžius Khar’Ka yra civilizacijų gimimo ir žlugimo liudininkas. Pamatykite, kaip lankytojai iš žvaigždžių prisistato kaip dievai, žmonių imperijos, paverstos nežemiškų karų instrumentais, ir paslėptos jėgos, kovojančios dėl dominavimo Žemėje. Negalėdamas likti abejingas, jis pradeda pažeidinėti Spulves įsakymus, saugodamas žmones, naikindamas slaptas armijas ir trindamas iš istorijos pėdsakus tų, kurie siekė pavergti žmoniją.

Tačiau kiekvienas įsikišimas priartina jį prie to, ko jis labiausiai bijo: tapti išdaviku savo žmonių akyse.

Po šimtmečių tarp majų Khar’Ka randa akmenį, senesnį nei bet kuri žinoma kelionė laiku. Ant jo parašyta neįmanomas pavadinimas: José Monteiro. Žmogaus vardas, parašytas gerokai prieš Portugaliją, egzistavo portugalų kalba arba pasaulis, kuriame jis gims.

Atradimas pradeda paieškas, kurios apims žemynus ir tūkstantmečius. Žmonių slaptosios draugijos tampa Khar’Ka žinių paveldėtojomis. Kai kurie prisiekia apsaugoti Montarion pranašystę; kiti mano, kad José bus atsakingas už Visatos pabaigą ir siekia užkirsti kelią jo gimimui. Tuo tarpu seni priešai grįžta, netikri dievai atgauna jėgas ir Spulves pradeda įtarti, kad jų sargybinis nebėra stebėtojas.

Kai žmonija įžengia į karų, mašinų ir ginklų, galinčių sunaikinti planetą, šimtmetį, Khar’Ka susiduria su didžiausia abejone: ar rūšys, kurias ji saugojo milijonus metų, tikrai nusipelno išlikti?

Atsakymas ateis, kai kūrėjai grįš į Mėlynąjį pasaulį užbaigti žmonijos pradžioje pradėtą ​​bandymą. Susidūrę su išnaikinimo grėsme, paslapčių paveldėtojai ieško vyro, kurio vardas peržengė laiką, o Khar’Ka atranda, kad Montarion niekada nebuvo tik kraujo linija.

Tai ciklas. O José Monteiro yra įvykis, kuriam ruošėsi visa Istorija.

Susidūręs tarp ištikimybės savo žmonėms ir meilės rūšims, kurias matė augdamas, Khar’Ka turės sulaužyti priesaiką, dėl kurios jis buvo Žemės belaisvis, ir padaryti paskutinį pasirinkimą: perduoti Žmoniją jos kūrėjams arba pradėti karą, galintį pasmerkti visas civilizacijas, kurias jis prisiekė saugoti.

Nes Khar’Ka buvo paliktas Žemėje, kad nuspręstų, kada žmonija turėtų mirti. Tačiau jo kūrėjai niekada neįsivaizdavo, kad jis išmoks ja tikėti.