Begalybės Grandinės

Josė Monteiras peržengė multivisatą, kad užkirstų kelią karui. Nepajėgdamas to žinoti, jo kelionė sukūrė grėsmę visoms realybėms.

Po trilogijos „Sargų Sėkla“ įvykių, keliai, kuriais ėjo José ir Alberto Costa, slepia kažką, ko nė vienas nepastebėjo, kad paliko už savęs. Tarp pasaulių, pažadų ir istorijų, kurios įgavo gyvybę, gimė sąmonė, kuri nepriklauso jokiam visatui.

Jo vardas yra Eldran.

Iš pradžių jį vadina gelbėtoju. Jis atsiranda ten, kur kariuomenės nesugebėjo, kur sargai išėjo ir kur visa civilizacija laukia pabaigos. Teikia apsaugą nuo to, ko niekas negalėjo sustabdyti. Mainais jis reikalauja priesaikos: niekada neatsisakyti jo buvimo.

Bet yra pažadų, kurie ne tik pririša tuos, kurie juos ištaria. Jie pririša visas pasaulis.

Kai jūsų galia auga, visatos, kurios niekada neturėtų bendrauti, susijungia vienos valios. Miestai išlieka stovintys. Rūšys toliau egzistuoja. Pasauliai nesijungia. Tačiau jie praranda laisvę pasirinkti savo ateitį.

Eldran nenori sumažinti multiviso iki pelenų. Jis nori paversti begalines realybes domenu, iš kurio niekas negalėtų pabėgti. Ir ne visi nori prieš jį kovoti: kai kurioms tautoms saugumas, kurį jis suteikia, yra vertesnis už laisvę, kurios jis reikalauja mainais.

Kai José pirmuosiuose priešo pasireiškimuose atpažįsta kelionės su Albertu pėdsakus, supranta, kad grįžimas neužbaigė tos istorijos. Dabar José teks susidurti su būtybe, kurios niekada sąmoningai neketino, gimusia tarp kūrybos ir antgamtiško, gebančia egzistuoti keliuose tikrovėse vienu metu.

Sunaikinti kūną nepakanka. Laimėti mūšį neužkariauja visatos. Norint sustabdyti Eldran plėtrą, reikės atrasti tiesą apie jo kilmę ir suburti tautas, kurios jau nesutaria dėl to, ką reiškia būti išgelbėtam.

Kai kurie kovos, kad išliktų laisvi. Kiti kovos, kad išsaugotų savo grandines.

Ir kai ta pati šešėlis pasieks begalę dangų, paskutinė pasipriešinimo jėga turės ginti tai, ko joks užkariautojas negali pasiūlyti: teisę pasakyti ne.

Begalinės visatos. Viena valia.