Amžinybės architektai

José Monteiro pasiekė tai, ko Montarion nebuvo pasiekęs nuo Didžiųjų ciklų pradžios. Jis derėjosi su pačia Visata.

Jis atsisakė tapti imperatoriumi, užkirto kelią realijų konvergencijai ir sunaikino dirbtinio intelekto sėklas, kurios sukeltų įpėdinių karą. Pirmą kartą ateitis neberašoma. Tačiau laisvė turėjo savo kainą.

Pagal susitarimą, kai jų vaikams sukaks dvidešimt, jie bus pašaukti į Visatos centrą. Gabrielius ir Danielius gautų prieigą prie devynių Tarybos civilizacijų sukauptų žinių ir nustotų biologiškai senti.

Jie nebūtų nemirtingi. Jie nesirgtų ir nepasentų, bet galėjo mirti. Jie gali būti nužudyti. Ir joks pirminis įstatymas nepasmerktų rūšies, atsakingos už jos mirtį.

Jų misija būtų rasti tai, ko nei Taryba, nei druidai, nei pati Visata niekada neatrado: būdą stabilizuoti visas visatas, nepriverčiant jų susilieti į vieną tikrovę.

Po dvidešimties metų sulaukia skambučio.

Sofijos parengti per Spulvės mokslą, Visatos istoriją, strategiją, filosofiją ir kovą, abu broliai į Tarybą patenka kaip laisvi žmonės. Jie turės dalyvauti tik kartą per metus ir galės kurti savo gyvenimą. Tačiau visatos tebėra sužeistos.

Ryšiai tarp realybių nyksta ir ateis laikas, kai jokia sąjunga, sprendimas ar auka negalės jų išgelbėti.

Tarybos archyvuose Gabrielius ir Danielius atranda, kad atsakymas gali slypėti išvadoje, kurią jie padarė vaikystėje: portalas tikrai neperkelia žmogaus erdvėje. Įtikina Visatą, kad ji jau kitoje pusėje.

Jei įmanoma įtikinti Visatą, kad žmogus priklauso kažkur kitur, galbūt įmanoma priversti milijonus visatų atpažinti viena kitą kaip tos pačios sistemos dalis, jų nesunaikinant ir nesujungiant.

Norėdami įrodyti šią teoriją, broliai turės kirsti sienas, kurių jokia civilizacija niekada neperžengė, nepaisyti pagrindinių egzistencijos dėsnių ir išgyventi tuos, kurie teikia pirmenybę žinomam sprendimui, o ne neįmanomai vilčiai.

Tačiau laikas, kuris nustojo praeiti per jų kūnus, ir toliau ims žmonių, kuriuos jie myli.

Ir kai Gabrielius ir Danielius pradės ginti skirtingus kelius, siekdami išsaugoti egzistavimą, jie supras, kad didžiausias pavojus gali būti ne mirštančiose visatose. Tai gali būti tarp judviejų.

José Monteiro sulaužė pranašystę. Dabar jų vaikai turės įrodyti, kad ateitis be likimo nusipelno išlikti.