Montarion Visata · Trilogija
Paskutinis maištas žemėje
Mokslinė fantastika · Apokaliptinis siaubas · Išlikimas
Numatomas išleidimas: 2027
Tai tik prognozės. Datos nepatvirtintos ir gali keistis.
Žmonija bando išgyventi pačioje Žemėje.
- Kada tai nutinka?
- Po antrojo „Ending A“ skyriaus, parašiusio Pabaigos pradžia, kitoje visatoje.
- Kaip tai susiję su kitomis istorijomis?
- Tai atskira istorija, susijusi su „Ending A“ keliu. Visatoms artėjant prie sąjungos, José ir Alberto bando išgyventi planetoje, kuri tapo grėsme žmonijai.
- Ar man pirmiausia reikia perskaityti kitą sagą?
- Nebūtina. „Ending A“ žinojimas padeda atpažinti ryšius, tačiau ši trilogija pasakoja apie savo pačios kovą už išlikimą.
José Monteiro pasakė „taip“.
Tris kartus. Ir pirmą kartą nuo Didžiųjų ciklų pradžios visatos iš tikrųjų pradėjo suartėti.
Iki Sąjungos liko vieneri metai.
Milijonai realybių dabar krypsta į vieną tikslą. Pasauliai išnyks. Istorijų nebebus. Ištisos civilizacijos bus ištrintos.
Bet žmonija išliks. Ar bent visi tuo tikėjo.
Visatoje, toli nuo tos, kurioje José Monteiro ištarė tris „taip“, egzistuoja Žemė, nepanaši į jokią kitą.
Žemė, kuri išliks.
Kai prasideda konvergencija, planeta atsibunda tiesai, kurios nežino jokia civilizacija: tarp begalinių Žemės versijų, pasklidusių po visatas, ji bus ta, kuri tarnaus kaip inkaras prie Vienos Visatos Žemės.
Ir su šiuo apreiškimu ateina kitas.
Kad žmonija galėtų kirsti Sąjungą, bent vienas žmogus iš tos Žemės turės likti gyvas, kai baigsis konvergencija.
Jei paskutinis miršta... su juo išnyks nesuskaičiuojama daugybė kitų visatų humanitarinių mokslų.
Žemė stebi rūšis, kurios gimė jos paviršiuje.
Karai. Išnykimai. Užteršti vandenynai. Sunaikinti miškai. Pakitusi atmosfera.
Tūkstančiai metų smurto prieš patį pasaulį, dėl kurio gyvenimas tapo įmanomas.
Ir priimk sprendimą.
Žmonija nepateks į naująją Visatą.
Tada prasideda didžiausias karas, su kuriuo kada nors susidūrė žmonių rūšis.
Nėra priešo armijos. Nėra planetos, į kurią būtų galima pabėgti. Nėra ginklo, galinčio nužudyti priešininką.
Nes priešas yra žemė po tavo kojomis. Vandenynai. Atmosfera. Klimatas. Pati Žemė.
Kai milijardai žmonių išnyksta, José Monteiro pradeda suprasti, kad katastrofos nėra nelaimingi atsitikimai.
Planeta juos medžioja.
Ir jis turi tik vieną tikslą: sumažinti žmonių skaičių iki nulio prieš Sąjungą.
José ir Alberto įtraukiami į karą, kuriame laimėti nereiškia nugalėti Žemę. Tai tiesiog reiškia tai išgyventi.
Vieni metai. Tada mėnesius. Savaitės. Dienos. Valandos.
Žmonija artėja prie pabaigos, nes daugybė visatų juda link konvergencijos.
Ir kai liks tik keli žmonės, iškils klausimas, kurio niekas niekada nemanė, kad turės atsakyti:
kas bus paskutinis?
Juozapas? Alberto? Kas nors kitas?
Galbūt niekas nežino.
Nes išgelbėti visą žmoniją... pakanka vienam žmogui tęsti kvėpavimą, kai visatos tampa viena.
Sagos knygos
Diena, kai Žemė pasakė pakankamai
Mokslinė fantastika · Apokaliptinis siaubas · Išlikimas
I knyga
Numatomas išleidimas: 2027José Monteiro pasakė „taip“.
Tris kartus. Ir pirmą kartą nuo Didžiųjų ciklų pradžios visatos iš tikrųjų pradėjo suartėti.
Iki Sąjungos liko vieneri metai.
Milijonai realybių dabar krypsta į vieną tikslą. Pasauliai išnyks. Istorijų nebebus. Ištisos civilizacijos bus ištrintos.
Bet žmonija išliks. Ar bent visi tuo tikėjo.
Visatoje, toli nuo tos, kurioje José Monteiro ištarė tris „taip“, egzistuoja Žemė, nepanaši į jokią kitą.
Žemė, kuri išliks.
Kai prasideda konvergencija, planeta atsibunda tiesai, kurios nežino jokia civilizacija: tarp begalinių Žemės versijų, pasklidusių po visatas, ji bus ta, kuri tarnaus kaip inkaras prie Vienos Visatos Žemės.
Ir su šiuo apreiškimu ateina kitas.
Kad žmonija galėtų kirsti Sąjungą, bent vienas žmogus iš tos Žemės turės likti gyvas, kai baigsis konvergencija.
Jei paskutinis miršta... su juo išnyks nesuskaičiuojama daugybė kitų visatų humanitarinių mokslų.
Žemė stebi rūšis, kurios gimė jos paviršiuje.
Karai. Išnykimai. Užteršti vandenynai. Sunaikinti miškai. Pakitusi atmosfera.
Tūkstančiai metų smurto prieš patį pasaulį, dėl kurio gyvenimas tapo įmanomas.
Ir priimk sprendimą.
Žmonija nepateks į naująją Visatą.
Tada prasideda didžiausias karas, su kuriuo kada nors susidūrė žmonių rūšis.
Nėra priešo armijos. Nėra planetos, į kurią būtų galima pabėgti. Nėra ginklo, galinčio nužudyti priešininką.
Nes priešas yra žemė po tavo kojomis. Vandenynai. Atmosfera. Klimatas. Pati Žemė.
Kai milijardai žmonių išnyksta, José Monteiro pradeda suprasti, kad katastrofos nėra nelaimingi atsitikimai.
Planeta juos medžioja.
Ir jis turi tik vieną tikslą: sumažinti žmonių skaičių iki nulio prieš Sąjungą.
José ir Alberto įtraukiami į karą, kuriame laimėti nereiškia nugalėti Žemę. Tai tiesiog reiškia tai išgyventi.
Vieni metai. Tada mėnesius. Savaitės. Dienos. Valandos.
Žmonija artėja prie pabaigos, nes daugybė visatų juda link konvergencijos.
Ir kai liks tik keli žmonės, iškils klausimas, kurio niekas niekada nemanė, kad turės atsakyti:
kas bus paskutinis?
Juozapas? Alberto? Kas nors kitas?
Galbūt niekas nežino.
Nes išgelbėti visą žmoniją... pakanka vienam žmogui tęsti kvėpavimą, kai visatos tampa viena.
Karas prieš pasaulį
Mokslinė fantastika · Apokaliptinis siaubas · Išlikimas
II knyga
Numatomas išleidimas: 2027Paskutinis žmogus
Mokslinė fantastika · Apokaliptinis siaubas · Išlikimas
III knyga
Numatomas išleidimas: 2027