Moteris, kurią visata ištrynė

Susidūręs su karais, imperijomis, pranašystėmis ir jėgomis, galinčiomis nuspręsti ištisų civilizacijų likimą, José Monteiro atranda, kad yra kažkas, ko ne visa Visatos galia gali sutaupyti: laikas. „The Woman Who the Universe Erased“ – tai eilėraščių rinkinys, sukurtas po „Pabaigos pradžia: Paskutinis žmonijos atodūsis – dievų teismas“ pabaigos A, sekantis José ir Brunix santykius per meilę, šeimą, paskutines tikrovės valandas ir atmintį, kuri išlieka, kai visa kita išnyksta. Tris šimtus šešiasdešimt penkias dienas Chosė stengiasi daryti tai, ką pamiršo didžiąją gyvenimo dalį: gyventi. Ne kaip Montarion. Ne kaip gelbėtojas. Ne taip, kaip žmogus, galintis susidurti su pačia Visata. Kaip ir José, šalia mylimos moters ir vaikų, su kuriais kūrė gyvenimą, kuris niekada neturėjo būti įmanomas. Tačiau pasikeitus Visatai, Brunix dingsta iš istorijos. Vietos lieka. Miestai tęsiasi. Žvaigždės ir toliau egzistuoja. Bet niekas jos neprisimena. Niekas, išskyrus José. Tarp eilėraščių apie du pasaulius, kurie išmoko liesti vienas kitą, paskutinius metus kartu, šeimos gimimą, kelias amžinybės valandas ir vienatvę, kai buvo vienintelis žmogus, prisiminęs gyvenimą, kurį pati Visata ištrynė, šis kūrinys finalą A paverčia intymia kelione apie meilę, praradimą, atmintį ir egzistavimą. Nes galbūt pamiršimas yra būdas išgyventi. Tačiau José Monteiro tokios privilegijos neturėjo. Visata pamiršo Brunix. Jis to nedaro. Poetinis Montarion Universe kūrinys. Įspėjimas: šis darbas vyksta po The Beginning of End A pabaigos ir jame yra reikšmingų spoilerių nuo tos pabaigos