Pasmerktosios žmogaus rūšys

José Monteiro žino ateitį, kurios dar neįvyko. Įpėdinių karas dar neprasidėjo. Jų vaikai ir Alberto Kostos palikuonys dar nepavertė savo tėvų žaizdų karu, galinčiu įveikti pasaulius. Tačiau José jau matė, kokia ta ateitis gali tapti. Ir jis atsisako laukti.

Yra tik vienas žmogus, kuris gali žinoti būdą, kaip nutraukti kelią, kuris, atrodo, veda juos į karą: Sargas Montarionas, paslaptingasis rašytojas, kurio istorijos sukėlė ištisas realijas. Problema yra rasti.

Nėra tiesioginio kelio į jūsų visatą. Kad ten patektų, José turės pereiti pasaulius, kurie niekada neturėtų bendrauti vienas su kitu. Ir tai jam teks daryti lydimas vyro, kuriuo pasitikėjo labiausiai ir kuris jį labiausiai išdavė: Alberto Costa.

Kartu jie patenka į žmonių civilizacijas, kurios ėjo visiškai skirtingais nei jų keliais. Jie susiduria su Juozapo versijomis, kurios niekada neatrado, kas galėjo būti. Vyrai, kurie bandė išsaugoti rūšį ir nepavyko. Herojai virto absoliučiais valdovais. Civilizacijos, kuriose lojalumas turėjo tokias pat baisias pasekmes kaip ir išdavystė. Kiekviena realybė siūlo vieną atsakymą ir sunaikina kitą.

Tačiau perėjęs kelis pasaulius Alberto pradeda pastebėti tai, ko nė vienas iš jų neieškojo. Sutapimas. Tada kitas. Kol tai nustoja atrodyti kaip atsitiktinumas.

José žino, kodėl „The Guardian“ istorijose egzistuoja skirtingos jo paties versijos. Alberto nežino, kodėl jis vis randa juos šalia.

Ir kai jiedu ieško būdo, kaip neleisti vaikams paveldėti tėvų karų, jie pradeda suprasti, kad bene pavojingiausias kelionės klausimas yra ne kaip išsaugoti ateitį. Galbūt tai yra išsiaiškinti, kodėl jie abu ir toliau egzistuoja, net kai viskas pasikeičia.

Yra žmonių civilizacijų, kurios buvo išgelbėtos. Yra žmonių civilizacijų, kurios buvo pasmerktos. Ir yra pasaulių, kuriuose vyras, turėjęs juos apsaugoti, tapo būtent tuo, nuo kurio juos reikėjo išgelbėti.